Germanų tradicijoje ožys siejamas su perkūnu, juodais debesimis. Jis simbolizuoja tolimą viesulą ir vėją apskritai. Laukinėje medžioklėje ožiai buvo laikomi jojimo gyvūnais. Ožką ir ožys yra laikomi ne šio pasaulio (požemių) būtybėmis: germanų tradicijoje ožys buvo laikomas velnio atvaizdu, įsikūnijimu. Taip pat ožys buvo raganų gyvūnas, ožio pavidalu pasirodydavo gnomai ir namų dvasios. Lietuvių tautosakoje ožys yra siejamas su ne šio pasaulio gyventojais, dievybėmis- laumėmis, lietuvių žemės vaisingumo deivėmis, kurios tapatinamos su žemės vaisingumu ir žindomais kūdikiais. Jos galėdavo pasirodyti ožkos arba ožio pavidalu. Jos vogdavo kūdikius ir juos išmaitindavo savo pienu. Ožka Heidrun germanų mitologijoje rūpindavosi kovoje kritusiais kariais, juo maitindavo iš savo tešmens. Vokiečių pasakose ožka, kaip ir karvė yra laikoma motinų motinos simboliu. Lietuvių folklore ožka siejama taip pat su velniu. Dažniausiai įgaudamas pavidalą jis pasiversdavo ožiu/ožka. ......
Kaip simbolis kultūros srityje ožys yra ambivalentiškas: Jis yra požemio gyventojas, bet tuo pačiu ir perkūno gyvūnas: ožiai traukia perkūno vežimą. (ir germanų ir baltų etnografijoje).
Baltų ir germanų tradicijoje ožys yra siejamas ir su seksualine trauka, gyvybės tąsa, kuri pavasarį naujai apvaisina žemę, kaip ir su vyrišką potencija ir apskritai su vyriškumu. Ši simbolinė reikšmė lietuvių tautosakoje yra platesnė: ožiai apvaisindavo ne tik žemę, bet ir naminius gyvulius. 
Lietuvių pasakos pasakoja, kaip jaunos mergaitės būdavo pagrobiamos ožio, ir po to sekdavo kaip taisyklė išvadavimas bei vestuvės. Ožys pasirodydavo pirmosios vestuvinės nakties metu jaunųjų kambaryje ir buvo laikomas skaistybės atėmimo simboliu. 
Lietuvių liaudis ožys laikė ir mirties simboliu. Lietuvių mirties deivė- Giltinė pasirodydavo kartu sau savo palydovu- ožiu. 
Krikščionybėje ožys buvo laikomas nuodėmių, seksualinių instinktų simboliu, kurį valdo velnias.