Senieji ramygaliečiai savo gimtąjį miestelį dar kitaip vadina Ožkauosčiu. Šis pavadinimas siekia 16 a, kuomet 1580 metais Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras Ramygalai suteikė teises rengti trimetes muges. Juose buvo prekiaujama druska, geležiniais ratlankiais, dalgiais, pjautuvais ir kitomis prekėmis. Turgūs garsėjo ir vietiniais nedidelio ūgio arkliukais, anot vietos gyventojų, „ožkomis“. Arkliukai misdavo pelkių šepetine žole, buvo labai patvarūs ir traukdavo sunkius vežimus. Pelkėtų vietovių gyventojai be jų neišsiversdavo. Galbūt todėl Ramygala ir yra vadinama „ožkų sostine“. Be to, daug ramygaliečių nuo seno savo ūkiuose laikė ožkas. Dėl to ožka yra šio miestelio simbolis ir talismanas. Šį simbolį buvo norėta pavaizduoti net miestelio herbe (atsisiųsti straipsnį).
 Šiais laikais niekas nepasikeitė, daugelis ir dabar Ramygalą tapatina su ožkomis. 2010 m. Ramygalai tapus kultūros sostine, šis simbolis įgavo ne vien tik regioninę reikšmę, bet masinis šurmulys kilo visoje Lietuvoje. Sostinės dienų proga (išsami programa www.ramygala.lt) liepos 5 d. yra organizuojamas teatralizuotas ožkų paradas. Renginys, kurio metu bus renkama gražiausia ožka, mis elegancija, mis foto, mis publika ir mis idėja (plačiau apie tai skaitykite skiltyje „Nominacijos"). Tai yra unikalus atvejis, Lietuvoje to dar nebuvo. Renginių metu dalyvaus ne tik ramygaliečiai, bet ir atvažiuos svečiai iš visos Lietuvos bei kaimyninių valstybių. 
Šis renginys yra galimybė susiburti į bendrą ratą kartu švęsti miestelio šventę bei formuoti naujas tradicijas. Tai yra istorinis šansas visam Aukštaitijos regionui parodyti savo tradicijas ir svetingumą. Kviečiame visu ožkų augintojus registruotis į tetralizuotą ožkų paradą ir laimėti vertingus prizus!

Germanų tradicijoje ožys siejamas su perkūnu, juodais debesimis. Jis simbolizuoja tolimą viesulą ir vėją apskritai. Laukinėje medžioklėje ožiai buvo laikomi jojimo gyvūnais. Ožką ir ožys yra laikomi ne šio pasaulio (požemių) būtybėmis: germanų tradicijoje ožys buvo laikomas velnio atvaizdu, įsikūnijimu. Taip pat ožys buvo raganų gyvūnas, ožio pavidalu pasirodydavo gnomai ir namų dvasios. Lietuvių tautosakoje ožys yra siejamas su ne šio pasaulio gyventojais, dievybėmis- laumėmis, lietuvių žemės vaisingumo deivėmis, kurios tapatinamos su žemės vaisingumu ir žindomais kūdikiais. Jos galėdavo pasirodyti ožkos arba ožio pavidalu. Jos vogdavo kūdikius ir juos išmaitindavo savo pienu. Ožka Heidrun germanų mitologijoje rūpindavosi kovoje kritusiais kariais, juo maitindavo iš savo tešmens. Vokiečių pasakose ožka, kaip ir karvė yra laikoma motinų motinos simboliu. Lietuvių folklore ožka siejama taip pat su velniu. Dažniausiai įgaudamas pavidalą jis pasiversdavo ožiu/ožka.
Kaip simbolis kultūros srityje ožys yra ambivalentiškas: Jis yra požemio gyventojas, bet tuo pačiu ir perkūno gyvūnas: ožiai traukia perkūno vežimą. (ir germanų ir baltų etnografijoje).
Baltų ir germanų tradicijoje ožys yra siejamas ir su seksualine trauka, gyvybės tąsa, kuri pavasarį naujai apvaisina žemę, kaip ir su vyrišką potencija ir apskritai su vyriškumu. Ši simbolinė reikšmė lietuvių tautosakoje yra platesnė: ožiai apvaisindavo ne tik žemę, bet ir naminius gyvulius. 
Lietuvių pasakos pasakoja, kaip jaunos mergaitės būdavo pagrobiamos ožio, ir po to sekdavo kaip taisyklė išvadavimas bei vestuvės. Ožys pasirodydavo pirmosios vestuvinės nakties metu jaunųjų kambaryje ir buvo laikomas skaistybės atėmimo simboliu. 
Lietuvių liaudis ožys laikė ir mirties simboliu. Lietuvių mirties deivė- Giltinė pasirodydavo kartu sau savo palydovu- ožiu. 
Krikščionybėje ožys buvo laikomas nuodėmių, seksualinių instinktų simboliu, kurį valdo velnias.